Vergovės evoliucija, arba laiminga vergovė – kaip esame apgauti.

Daug kas kalba apie mokesčius ir piktinasi, kad jie dideli. O jei jie sužinotų visą tiesą apie mokesčius ir visa tai suvoktų, tai, ko gero, taip atsitiktų, kad valstybei liktų ir jų pensijos. Visa žmonija yra užhipnotizuota ir panardinta į iliuziją. Netikite? Ir tai yra natūralu bei normalu. Šio straipsniuko paskirtis ir yra hipnozės išvėdinimas, jei tai įmanoma, iš visų prie šio teksto prisilietusių žmonių. Yra šio poveikio skirtingos formos. Vieni žmonės paveikūs smarkiau, kiti – mažiau. Šis straipsnis pateiktas kaip mažas testas, kurio pagalba galėsite nustatyti transo, į kurį, kaip galime spėti, esate apgaulės būdu įveltas, lygį.

Štai galimi testo rezultatai:


Labai sunki forma
. Jei viso šio straipsnio perskaityti nepavyksta ir paskaičius pradžią supykina, pasidaro bloga, bėgama nuo jo. Čia galima daryti prielaidą, jog iliuzija ir hipnozė įsiskverbusi iki kaulų smegenų.

Sunki forma. Jei žemiau esanti informacija individui nesukelia jokių jausmų, o netgi sukelia susierzinimą ir išsprūsta žodis „Nesąmonė!“, jis labai gilioj hipnozės formoj, hipnozės, kuri įgavusi mūsuose depresijos vardą. O pažengusi depresija tampa apatija.

Vidutinė forma. Jei šis straipsnis sudomins, bet kitą dieną bus pamirštas, tai – vidutinio gylio hipnozės forma. Įvyko šioks toks rūko prasisklaidymas ir vėl stojo įprastinė migla.

Lengva forma. Sužinojęs apie tai žmogus jau turi jėgų negrįžti į iliuziją ir pabunda. Jis tampa pastarosios hipnozės formai atsparus.

Nepaveikus. Jei iš karto kils noras kažką daryti, pavyzdžiui, imti šakes, pagalius ir važiuoti prie Seimo, neskubėkite: to daryti nereikia – yra išmintingesnių būdų sąmoningumui išreikšti. Pasaulio valdininkai turi imunitetą visokioms tradicinėms protesto formoms, tad neeikvokime jėgų.

Bet apie viską – nuo pradžių. Apsiginkluokite kantrybe. Straipsnis nėra lengvas, bet stengiausi kaip įmanydamas ir iš visų jėgų viską pateikti kuo paprastesne ir suprantamesne kalba, nei kalba apie tai „dėdės“ iš „velnio dėžės“, kurią beveik kiekvienas vakarais spokso.

ĮSPĖJIMAS 

Žmonėms, kurių nervų sistema nėra stiprioji jų organizmo pusė, nerekomenduoju skaityti šio straipsnio. Tai gali pakenkti jų sveikatai. Stresams atspariems šis straipsnis gali sugriauti įprastą ir pamiltą iliuziją. Pranešu, kad skaitydami šį straipsnį atsikąsite nuo pažinimo medžio ir būsite drastiškai išmesti iš iliuzijų rojaus. Tai gali sujaukti jūsų jaukų ir mažą pasaulėlį. Prieš vartodami šį straipsnį, pasitarkite su gydytoju ar psichiatru.

Hipnozės anatomija

Kokiu būdu didelė dalis pasaulio užhipnotizuota? Kas yra hipnozė ar iliuzija ir kaip ji buvo taip meistriškai atlikta? Pateikiame visą jos anatomiją. Pas mus iliuzija buvo sukurta sofistikos*1  pagalba. Labai labai seniai saujelei aukštuomenės kilo mintis apiplėšti visus žmones, atimant iš jų du trečdalius uždarbio. Tai padaryti galima buvo paskelbiant žmogų vergu ir bizūno pagalba priverčiant jį dirbti už maistą, rūbus, šildymą ir stogą virš galvos. Vergvaldžiui tokio individo išlaikymas sudarė nuo15% iki 20% nuo jo darbo vaisių. Problema buvo ta, kad tokiu būdu vergai dirbdavo nenoriai ir vangiai. Dažnai sabotuodavo darbus, laužydami įrankius ar įrangą. Buvo bandymų vergus padaryti narkomanais, priklausomais nuo narkotikų tiekėjo, – ir šis metodas nepasiteisindavo, nes tokie zombiai būdavo silpni, daug sirgdavo, nepadirbdavo, ilgai negyvendavo ir prarasdavo baimę – juos buvo sunku kontroliuoti.

Tad palyginti visai neseniai kažkokiam piktajam genijui kilo mintis padaryti taip, kad vergai džiaugtųsi ir dirbtų noriai, kad nereikėtų jų saugoti, o jie būtų priklausomi kaip šunys, labiau nei narkomanai. Dirbtų neskaičiuodami jėgų ir energijos kaip arkliai už šieną ir tvartą. Na, tikram arkliui dar pastatomas tvartas ir šieną kažkas nupjauti ir išdžiovinti turi, o pagal genijaus išradimą tas „darbinis arklys“ turi pats pasistatyti tvartą, jį mėžti bei nusipjauti ir išsidžiovinti šieną, arti nenustodamas, o už visa tai dar būti „premijuojamas“ botagais.

Argi ne taip atrodo šiuolaikinis XXI a. vergas? Jis pavergtas iki paskutinio siūlo galo: jis beturtis, nes viskas, ką turi, priklauso ponui (bankui) – jis ir jo vaikai (paveldėtojai) praskolinti iki 3 kartos. O jei kuris visiškai save laiko laisvu ir mano, kad jis turi turto, tai jis, vargšas, net nenutuokia, kokiu būdu jam išsiurbiamas beveik visas kraujas. Bet jis to nežino ir laimingas gyvena sapne, kurį jam gimstant padovanojo „žynių“ luomas.

Kur ir kaip buvo „išdurta“ visa visuomenė? Prisiminkime žymų iliuzijos meistrą Deividą Koperfildą (David Copperfield). Jis gi sugebėjo sukurti iliuziją ir nesuskaitomų minių akivaizdoje panaikino Laisvės statulą. Visi žiūrėjo ir nieko nematė. Tai kodėl gali būti keista, jei kažkas sukuria mažų mokesčių iliuziją, kurioje visi gyvena laimingą ir pilną laisvės gyvenimą? Kažkoks ekonomikos iliuzionistas padarė štai tokį triuką, kuris tęsiasi ir iki šių dienų. Pabandysiu atskleisti šio triuko paslaptį. Remsiuosi viešai kiekvienam prieinamais skaičiais ir faktais. Ta iliuzija atlikta gan seniai, tad ji užklota nemažu kultūriniu sluoksniu. Taigi kviečiu jus kartu su manimi pasikapstyti  ir sudalyvauti „archeologiniuose kasinėjimuose“. Griebiame kastuvus, karučius ir – pirmyn!

Pirmoji atodanga – mokesčiai nuo atlyginimo. Šiam triukui buvo panaudota sofistika*1, išskaidymo Untitled-1metodika. Kaip sukurti iliuziją, kad moki 24% mokesčių nuo savo uždirbtų pinigų, kai iš tikro jie siekia daugiau nei 80% tavo pajamų? Štai metodas. Reikia visus mokesčius išskaidyti į kuo daugiau dalių ir suslėpti po visiškai nekaltais ir iš pirmo žvilgsnio su mokesčiais nesusijusiais pavadinimais. Kad labai nekristų į akis, dalis asmeninių mokesčių buvo pavadinti įmonės mokesčiais už darbuotoją. Taigi darbuotojo kaip ir neliečia, už jį moka įmonė, o jis susimoka tik varganus savo 24%  ir kad vargšo darbuotojo visa tai labai negąsdintų ir tie išskaidomi dalimis: GPM 15%, PSD 6%, SODRA 3%… Graži iliuzija. Ką čia reiškia, rodos, valstybę paremti keliais procentais. Bet tai ne visa tiesa, nes Iliuzijos meistrai paslėpė beveik 33% mokesčių, kurie priklauso darbuotojui, bet įpareigota įmonė mokėti už jį. Ir kad vargšą žmogelį iš baimės nesuparaližuotų, nes 33% yra labai daug, tai ir tuos išskaidė į SODRĄ (27,98%), PSD (3%), GF (2%), susumavus  gauname 32.98%, suapvalinus – 33% (32.98% – čia visai kaip prekybos centruose, kad kaina mažesnė atrodytų). Ir tai dar ne viskas. Yra paslėptas dar vienas mokestis, kurį per įmonę moka darbuotojas, – tai PVM dalis nuo jo darbo kaštų. Ir kas įdomiausia, kad PVM  mokesčiu apmokestinami ir visi aukščiau nurodyti mokesčiai. Sodros mokesčiui skaičiuojamas  PVM, pajamų mokesčiui taip pat skaičiuojamas PVM, ir visiems kitiems mokesčiams bei į rankas gautiems pinigams. Visų įmonių darbuotojų darbo kaštai apmokestinami PVM mokesčiu 21%.Taigi viską susumavus mokame 51% valstybei nuo atlyginimo. O mums lieka 49%. Tai neįtikėtina, bet faktas. Net savo atlyginimo „kontrolinio akcijų paketo neturime“. Mokesčiuose taip viskas supinta ir taip apraizgyta iliuzija, kad net daugelis buhalterių, kasdien dirbdami su mokesčiais ir skaičiais, nemato viso vaizdo. Būtinai, gerbiamas skaitytojau, atlikite „žurnalistinį tyrimą“ ir apklauskite savo įmonės ar šiaip pažįstamą buhalterijos specialistą ir įsitikinkite šių mano žodžių pagrįstumu. Taigi dalelė iliuzijos atskleista. Kvėptelėjome, pasispjaudome rankas, griebiame vėl kastuvus ir – į darbą.

Antroji „archeologinė“ atodanga – mokesčiai perkant elektrą. Taigi gavote pusę savo uždirbtų pinigų ir ką su jais daryti? Reikia pirkti, vartoti, lengvinti gyvenimą ir patirti malonumus, mėgautis gyvenimu, džiaugtis savo darbo vaisiais. Štai čia ir laukia antri spąstai. Ar žinote, kiek mokesčių yra jūsų pirkiniuose? Paanalizuokime. Tarkime, imame pačias būtiniausias išlaidas. Na, kad ir elektros energijos pirkimą. Čia irgi galioja ta pati ištikimoji sofistika ir tas pats skaldymo metodas (teisingai sakė senovės romėnai: „Skaldyk ir valdyk“!). Taigi renkame suskaldytos puodynės šukes. Diagramoje „Elektros kainos sudėtis 2016“ elektros energijos įsigijimas sudaro 26% visos kainos, tarpininkų, perkant elektrą, elmarža – mažiau nei 1%, energijos balansavimo sąnaudos – 7%, viešus interesus atitinkančių paslaugų kaina – 13%, perdavimo aukštos įtampos tinklais kaina – 6%, sisteminių paslaugų kaina – 3%, skirstymo paslaugų vidutiniais tinklais kaina – 9%, skirstymo paslaugų žemos įtampos tinklais kaina – 18%, visuomeninio tiekimo paslaugos kaina – 1% ir viso to karūna – garsusis PVM. Taigi prirašyta krūva galvosūkių. Išskaidyta, kad sumos nekeltų įtarimo. Bet man ypač kelia įtarimą visi punktai, kur yra žodžiai „viešus interesus…“, „visuomeninio tiekimo…“ – po tokiomis frazėmis dažniausia randama daugiausia puvėsio. Apskritai visa ši beletristika – tik akių dūmimas, siekiant suklaidinti. O iš tikro didžioji dauguma tų punktų yra „vienos kalės šunyčiai“. Aš visa tai supaprastinau ir gavome paprastesnę diagramą, kurią pavadinau „Viską supaprastinus turime“. elektra2Štai kas po visa ta iliuzija slepiasi. Ogi visa pavadinimų prašmatnybė buvo skirta paslėpti, kad energijos tiekimas sudaro 57% kainos, – PVM 17% ir tikroji energijos pirkimo kaina tik 26%. Štai koks vaizdelis! Čia iš karto prisiminiau 19 amžiaus mokslinimką Nikolą Teslą (Nikola teslTesla), kuris atrado kaip perduoti elektros energiją be laidų, stulpų ir visų kitų perdavimo linijų. Tada tuometiniai verslo magnatai padarė viską, kad Teslos išradimai neprasiskverbtų į buitį. Tad ir dabar yra visiškai įslaptintos Teslos technologijos, nes išradėjo perdavimo sistemoms neuždėsi skaitliuko. Visi, kas norės, galės imti elektros energiją, kurią jis siūlė paimti iš jonosferos – iš ten, kur kaupiasi jos begalės. To įrodymus matome, kai lyja ir žaibuoja. Su elektra čia dar ne viskas. Jei Tesla būtų įgyvendinęs savo atradimus, tai visas pasaulis būtų elektros energiją naudojęs  beveik veltui.

Taigi lendame atgal į „acheologinę“ duobę. Dar vienas žingsnis, kad iš šukių visiškai surinktume tą „elektrinį“ puodą. Turime 57% energijos tiekimo kainos. Pagal lyginamąjį metodą galima daryti prielaidą, kad visame energijos tiekimo procese yra minimum 48% mokesčių: akcizo, muito, pelno, sodros, pajamų mokesčių, mokesčių į savivaldybių biudžetus, žemės mokesčių, akcijų, politinių mokesčių (vadinamieji partijų rėmimai, partijų „draugų“ parazitinius interesus aš irgi priskiriu prie mokesčių…) – galėčiau vardinti ir vardinti. Sustatę viską į dar vieną lentelę  „Elektros energijos kainos elektra4sandara“ apytiksliai gauname, kad elektros energijos kaina susideda iš 2 dalių: iš elektros ir iš mokesčių. Elektros kaina sudaro apie 52% sumos, kur mokame už elektrą, ir  48% mokesčiai nuo elektros kainos. Štai tikroji elektros kainos sudėtis, kuri domina tūlą pilietį.  Štai ir priėjome prie pačios antrosios archeologinės atodangos esmės. O ji tokia: jei tūlas lietuvis nori išleisti savo uždirbto atlyginimo likutį pirkdamas elektros energiją, tai jis turi sumokėti prie tos elektros prilipusius ir mokesčius. Kitaip elektros negaus. Kad gautum pinigų, reikia atiduoti daugiau nei pusę savo algos valstybei, kad kažką už tuos pinigus nusipirktum, reikia sumokėti antra tiek mokesčių, kiek ta prekė kainuoja. Ir kas iš viso to išeina? Prasisklaidžius iliuzijos rūkui, tikra elektros kaina5išlenda dar viena diagrama, kuri vadinasi „Tikra elektros kaina“. Silpnos sveikatos žmonėms nerekomenduoju į ją žiūrėti. O kas pažiūrės, paaiškinu: jūs už elektrą sumokate 59% mokesčių nuo elektros kainos. 41% tikroji jos vertė. Tai reiškia, kad bendras žmogaus apmokestinimas yra beveik 60%, o jei dar paskaičiuotume uždirbtų pinigų nuvertėjimą, kai viskas brangsta, tai visa tai turėtų viršyti ir tą 60%.

Kasamės dar giliau, ieškome toliau iliuzijos išniekintų praeities šukių. Tai mokesčiai perkant buitinę techniką, automobilius. Dar įdomesnė situacija prasiskverbia pro iliuzijos rūką, kai mes perkame didesnius daiktus, tokius kaip automobilis ar buitinė technika. Štai čia apie 2000 m. visus mus „išdūrė“ kaip vaikus. Ir čia jau nieko nebepadarysi. Kiek teko tyrinėti, tai beveik visose veiklose ar srityse gaunasi panašus santykis daiktų ar paslaugų mokesčių. Visur apytiksliai 50%. Tad jei perkate automobilį, tai sumokėsite vienokių ar kitokių mokesčių apie pusę jo vertės. Čia pateikiu automobilį kaip pavyzdį, kurį galima panagrinėti. Tarkime, automobilis padarytas iš metalo, kurį reikia iškasti iš žemės. Ten dirba darbuotojai, kasa rūdą. Ta įmonė moka mokesčius (sodras, pelno mokesčius ir t.t.). Jau vien rūdoje pilna mokesčiu, paskui ta rūda keliauja į liejyklą. Ten jau kita įmonė su savo mokesčiais (vėl sodra, pajamų, pelno mokesčiai ir t.t.), po to iš liejyklos – į metalo perdirbimo gamyklą, kur vėl mokesčiai… Taip su kiekviena operacija metalo gabalas kaupia mokesčius, kol tampa automobiliu. Kaip jūs manote, kiek per visas operacijas, gamybos stadijas ir detales automobilis prisodrinamas mokesčių? Begalės.Taigi imame tą seną gerą vidurkį ir – „perpus“. Tad jei turime automobilį, kuris per visas gamybos stadijas „išsivoliojęs“ įvairiuose mokesčiuose kainuoja 10000 eurų, tai nuprausus jį jo tikroji vertė 5000 eurų. Čia dar maža bėda, nuo straipsnio pradžios jau užsigrūdinę ir jau mažumėlę apsipratę prie streso neriame į tikrą košmarą. Po 2000-jų kažkas atsitiko ir buvo priimtas kažkoks kartelinis susitarimas, kuris apėmė visą pasaulį. Tai susitarimas apiplėšti visą žmoniją. Kaip tai daroma, kokia to plėšikavimo anatomija? Nežinau kokiu būdu, bet visos pramonės šakos kaip susitarę pradėjo gaminti vienkartinius daiktus, kurie tarnautų dešimt kartų mažiau nei gaminti prieš 2000 m. Paradoksas. O apiplėšimas toks, kad vietoj vienos skalbimo mašinos, kuri tarnautų 30 metų, jūs priversti pirkti iki 10 skalbimo mašinų per tą laiką, kurios tarnaus vidutiniškai po trejus metus. Tad vietoj vienos prekės jūs vienaip ar kitaip pirksite iki 10, jei užsispyręs nepirksite, o remontuosite, vis vien galutiniame etape jie už detales atsiims savo dalį. Dabar paskaičiuokite, kiek jus nuskurdino ta vartojimo reforma. Paprasta: 5–10 kartų. Taigi,  jei jus išgąsdino elektros kaina, tai į buitinės technikos bei automobilių kainas geriau net nedirstelėti. O ką smalsumas ir toliau žudys, bandome eiti toliau. Paskaičiuoti labai paprasta. Prieš jūsų valią dievai sugalvojo jus priversti vietoj vieno daikto nusipirkti mažiausiai penkis. Vadinasi, jūsų perkamoji galia sumažėjo nuo 5 iki 10 kartų. Tad griebiamės kitos diagramos, pavadintos  „Technikos kaina“, ir pažiūrime, kas vyksta technikaperkant techniką. Ogi praradimus dėl vartojimo skatinimo politikos priskiriame karteliams ir vyriausybėms, vadinasi, tai irgi mokesčiai, nes tai per prievartą mažina mūsų perkamąją galią.Štai ir jūsų perkamoji galia 12%, o mokesčiai plius kartelio mokestis bendroje sumoje sudaro 88%, taigi šioje pozicijoje jūs skriaudžiamas iš peties. Tad labiausiai maunamos kelnės tiems, kas daugiausia vartoja. Kuo daugiau vartoji, tuo perkamoji galia mažesnė. Darosi vis įdomiau ir įdomiau. Kasame toliau.

Baudžiava… Jei dar skaitote šį rašinį, jūs priklausote kategorijai, kurie mažiausiai paveiki iliuzijai. Štai  jūsų kantrybė buvo apvainikuota su kaupu. Pasiekėme 15 amžiaus kultūrinį sluoksnį. Štai sluoksnis, kai Lietuvoje buvo baudžiava*3. Valstiečiai ėjo kruviną lažą. Priverstiniai darbai – košmaras. Paanalizuokime, kiek blogai buvo baudžiavos metu baudžiauninkams. Pagal 15 a. pabaigos įstatymus, turėjo būti atliekamas lažas, arba, moderniškaibaudziavos lazaz1 sakant, mokamas lažo mokestis. Kas neturėjo pinigų, tas turėjo padirbėti vietoj mokesčių (labai panašiai ir pas mus šiais laikais, kai už skolą valstybei atsėdima kalėjime. Įkainota viena diena kalėjime apie 6 eurų sumai, ir už skolos sumą šiuolaikinis skolininkas sėdi kalėjime arba dirba viešuosius darbus). Grįžtame prie lažo mokesčio. O jis buvo tik toks: „dvi dienos per savaitę nuo valako“. Tai ne šiais sukčių laikais, kad norint perskaityti visus mokesčių įstatymus ir poįstatyminius aktus bei jų išaiškinimus pusės gyvenimo neužtektų. Vergiškais ponų ir buožių baudžiavos laikais visas įstatymas tilpo į vieną sakinį. Panagrinėkime detaliau didįjį baudžiavos mokesčių įstatymą – „dvi dienos per savaitę nuo valako“. Verčiu į šių dienų kalbą: „dvi dienos per savaitę lažo nuo kiekvieno sklypo, kurį sudaro 21 hektaras“. Valaką anuomet sudarė 21 hektaras žemės o, jį savo ruožtu sudarė nuo 2 iki 4 kiemų. Kiemais tuo metu vadino šeimas. Taigi aiškinu įstatymą toliau. Keturioms šeimoms tekdavo 2 dienos lažo per savaitę. O šeimos būdavo gausios. Na, tarkim, tais laikais šeima iš 4 asmenų turėjo labai mažos šeimos statusą (šeimose būdavo po 8 ar 12 asmenų). Taigi labai maža (4 asmenų) šeima gavo lažo 0,5 dienos, tai vienam asmeniui mokestinė našta tekdavo 0,125 dienos tai yra 1 valanda lažo per savaitę. Iš to seka, kad 4 valandos lažo 1 asmeniui per mėnesį. O tai sudaro 0,5 dienos per mėnesį arba 2% viso jo  mėnesio užimtumo. Tai reiškia, kad baudžiavos mokestis keturių asmenų šeimos nariui 2%. Jei šeima iš 8 asmenų, tai vienam asmeniui mokestinė našta 1% nuo viso jo produktyvaus laiko. Och, tie ponai plėšikavo, paskutinę „skūrą“ nuo baudžiauninko nėrė! Aišku, su tokiais baudžiaviniais mokesčiais nelabai kas sutikdavo, tai ponui tekdavo už tai kažką duoti. Valstiečiui duodavo žemės, miško ir dar atlikdavo ir policininko, ir teisėjo paslaugas. Pas mus baudžiauninkas atrodytų taip: tau nuo algos atskaito 1% ir už tai, kad sutikai mokėti mokestį, tau duoda verslą (tuo metu žemė buvo valstiečių verslas), dar tau kompensuoja už šildymą ir duoda visas statybines medžiagas namui, be to, lažo atlikimo metu baudžiauninkai iš pono, ko gero, dar ir maitinimą gaudavo.

baudziavos lazaz2Nuo 17 iki 18 a. lažas labai padidėjo. Ponai žiauriai pakeitė įstatymą. Mokesčiai padidėjo 6,5 karto. Pakeistas įstatymas buvo labai įmantrus, jį sudarė jau daugiau sakinių. Štai jis: „3 dienos per savaitę nuo kiemo“. Taip pat išėjo mokesčių poįstatyminiai aktai: „Nuo balandžio 23 d. iki rugsėjo 29 d., spalio 28 d. ar lapkričio 1 d. privalomomis dienomis iš kiemo į lažą turėjo eiti 2 žmonės: pagrindinis darbininkas (pirmininkas) su jaučiais ar arkliais ir antrininkas – moteris ar pusbernis; žiemą  – vienas žmogus“. Dirbti reikėjo nuo saulėtekio iki saulėlydžio, maitintis savo maistu. Bandau išaiškinti šį protu neaprėpiamą įstatymą, kuris anuomet išleido iš valstiečio paskutinį kraują. Štai jo aiškinimas: vidutiniškai balandį – 1 savaitė, gegužę – 5 savaitės, birželį – 5 savaitės, liepą – 4 savaitės, rugpjūtį – 4 savaitės, rugsėjį – 5 savaitės,  iš viso – 24 savaitės vasaros. Visa tai padauginame iš 3 dienų per savaitę ir gauname 72 dienas.Visa tai dauginame iš 2 žmonių nuo šeimos ir turime 144 vasaros dienas lažo vienai šeimai. Žiema: gruodį – 4 savaitės, sausį – 5 savaitės, vasarį – 4 savaitės, iš viso – 13 savaičių. Visa tai dauginame iš 3 dienų per savaitę, ir štai 39 žiemos dienos lažo vienai šeimai. Per metus šeima turi atlikti 183 (144+39=183) dienas lažo (imame mažą šeimą – 4 asmenų, nors lietuviškos šeimos būdavo, kaip anksčiau minėjau, daug didesnės). Tad visą šeimos lažą daliname 4-iems asmenims ir gauname (183:4=45,75) 45,75 dienas lažo metuose vienam asmeniui. Pavertus procentais, turime 13% lažo mokestį vienam asmeniui. O jei šeima iš 8 žmonių, tada lažo mokestis tik 6,5%. Štai kas skatino gimstamumą ir nereikėjo jokių motinystės išmokų. Ta sistema veikė kuo puikiausiai. Šeimos buvo gausios. Ir nereikia pasakoti, kad anuomet tamsuoliai baudžiauninkai elektros neturėjo, ilgi vakarai buvo ir dėl to vaikų prisidarydavo (deja, dabartinė politika veda prie demografnės krizės). Tokios politikos privalumas buvo ir tas, kad vaikai tėvams būdavo ir pensijinis fondas, ir mokesčių lengvatos, ir parama verslui, ir ligonių kasos. Tad požiūris į vaikus buvo prioritetinis. O kai vaikai tampa tokie svarbūs, tai ir auklėjimui skiriamas gan didelis dėmesys. Vaikai būdavo tėvų tikroji investicija į ateitį. Tai stiprino šeimos instituciją, nes be šeimos senatvė būdavo gan kebli. O dabar vaikai niekam nereikalingi, jie nieko nelemia. Apsieiti ir be jų galima. Pensiją vis vien pilietis gaus, mokesčiai nuo vaikų skaičiaus beveik nepriklauso. Kam investuoti į vaikų auklėjimą – tai irgi beveik nieko nelemia. Na, nebent lieka tik svarbus psichologinis aspektas. Senatvėje reikia energijos, ir seniai ją gauna iš savo vaikų. Tai dėmesys, lankymas, dažnas atvažiavimas, kantrus pokarinių istorijų, kurios girdėtos 1000 kartų, klausymas, dėmesio rodymas telefono pagalba ir t.t. Šiais laikais liko tik psichologinis priklausomybės nuo vaikų aspektas.

Išvados. Štai ir baigiasi mūsų „kasinėjimai“. Visos šukės surinktos, puodynės iš gabaliukų suklijuotos. Belieka paskutinis akordas – viso triūso apibendrinimas. O jis labai paprastas. Tai „archeologinių“ atradimų muziejus. Pristatau „iškasenų“ galeriją.

galeryIšvada labai aiški: iliuzijai prasisklaidžius, visa tai suvokti užtenka smegenų ploto, atitinkančio graikišką riešutą. Dar viena išvada, baisesnė už pirmąją, kad net jei ir nelegaliai dirbi ir uždirbi „juodus pinigus“, sistema, „neatsitraukusi nuo kasos“, iš tavęs pasiima savo dalį per vartojimą. Štai kodėl du trečdaliai televizijų eterio skirta vienokia ar kitokia reklama skatinti vartojimą. Tarkime,  filmuose rodomas milijonierių ar šiaip „kietų vyrukų“ gyvenimas: jie nerūpestingai sau leidžia pinigus ir mėgaujasi malonumais kur nors vilose su jachtom. Tokie dalykai veikia psichiką ir formuoja norus ir nuostatas. Tokiu būdu žmonės paverčiami vergais. Jiems įsodinami norai ir jie tampa nuo norų priklausomi. Tada jie padeda visą sveikatą tų norų įgyvendinimui ir sulaukus apie 30 ar 40 metų, bet neišsipildžius tiems norams, pradeda imti panika, kaip narkomanui prasideda abstinencija, jis patiria iliuzijos griūtį, ir psichikoje kažkas lūžta. Bando gelbėtis – griebiasi paskolų, neria į vergovę 20-čiai metų. Po to, pamatęs katorgos naštą, žmogus visiškai nusivilia ir neria į depresiją. Jam nesinori gyventi. Jis jaučia, kad yra paverstas vergu, o visi kalba, kad jis laisvas, laisvos visuomenės pilietis. Tas realybės ir iliuzijos nesutapimas perplėšia psichiką į dvi dalis. Labai teisingai viską apibūdino broliai Endis ir Laris Vačovskiai savo trijų dalių filme „Matrica“. Kai šis filmas pasirodė, maniau, kad kils nauja revoliucija, bet klydau. Visi pažiūrėjo, kilo diskusijos ir po kiek laiko viskas nurimo. Visa tai rodo, kad visas pasaulis panardintas į sunkios ar labai sunkios formos hipnozę. Tad ir iš šio straipsnio daug nesitikiu. Labai jau mažas procentas žmonių, kurie geba visa tai matyti ir pasidaryti sau atitinkamas išvadas. Nesistebiu, kodėl tiek daug savižudybių ir depresija – tokia populiari liga, kodėl žmonės traukia į kitas šalis, nes intuityviai jaučia, kad perkamoji galia ten didesnė.

Ką daryti? Ši mintis gali kilti galvoje, kuri išsiblaivė nuo iliuzionistinių narkotikų. Kaip atgauti tą išsvajotąją tikrą laisvę? Juk kartą atmerkęs akis žmogus jau niekad nesutiks savo noru būti aklas – jis ieškos ir nenurims. Visą tą situaciją gražiai aprašė Ričardas Bachas (Richard Bach) savo knygoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Knygelė plona, rekomenduoju paskaityti*4 . Cituoju gabaliuką iš tos knygos: „ –… ateis diena, Džonatanai Livingstonai Žuvėdra, kada tu suprasi, jog neatsakingai elgdamasis neprasimaitinsi. Gyvenimas nesuprantamas, jo prasmės suvokti mes negalime; mes žinome tik viena – atsiradome šiame pasaulyje tam, kad valgytume ir kiek įmanoma ilgiau gyventume.               

Žuvėdra niekada neprieštarauja Būrio Tarybai, bet Džonatano balsas suskambėjo garsiai:               

– Neatsakingai elgiausi? Broliai mano! – sušuko jis. – Kas atsakingesnis už tą žuvėdrą, kuri suranda gyvenimo prasmę, kuri siekia aukščiausio tikslo? Tūkstančius metų mes ieškome žuvų galvų, bet dabar man paaiškėjo, kam gyvename tam, kad pažintume, atrastume, išsivaduotume! Duokit man galimybę, leiskit man parodyti, ką atradau…

Būrys tarytum suakmenėjo.

– Tu mums daugiau ne brolis, – nutęsė žuvėdrų choras, ir visos sykiu užsikimšo ausis ir atsuko jam nugaras.

Likusias savo gyvenimo dienas Džonatanas Žuvėdra praleido vienas, nuskridęs net už Tolimųjų Uolų. Ne vienatvė jam slėgė širdį, bet tai, kad kitos žuvėdros nepanoro suprasti, kaip nuostabiai džiugu skraidyti; jos nepanoro atsimerkti ir pamatyti.

Kiekvieną dieną jis sužinodavo ką nors nauja. Jis patyrė, kad suteikęs kūnui aptakią formą gali nerti labai dideliu greičiu ir pasigauti reto skanumo žuvį iš tų, kurios plaukioja dešimties pėdų gelmėje: jo gyvybė visai nebepriklausė nuo žvejų laivų ar sužiedėjusios duonos kąsnelio….“

Taip, išeitis yra. Reikia siekti to, ko apmokestinti dar neįsigudrino niekas. Tegu pabando apmokestinti vidinį žmogaus pasaulį, dvasinį tobulėjimą, vidines projekcijas ir t.t. Norint tapti laisvais žmonėmis, reikia pakeisti savo dėmesio projekciją iš materialiųjų dalykų į dvasinius arba nematerialius. Nes mus paverčia vergais ir prikausto grandinėm vienintelis dalykas – mūsų norai, suprojektuoti į materialųjį pradą. Tai grandinės, kurios laiko vergą prikaustytą prie anglių šachtos urvo. Norai – tai vergvaldžių įrankiai ir visų kančių bei depresijų priežastis. Išminčiai pataria: jei negali pakeisti situacijos, į kurią papuolei, pakeisk požiūrį į ją. Paradoksas, bet kai kurie kaliniai yra daug laisvesni už absoliučią daugumą laisvųjų, mat pakeitę požiūrį į problemą ir išsivadavę iš jos.

Taigi, viskas priklauso nuo požiūrio, nuo to požiūrio taško, į kurį surenki savąjį AŠ. Tereikia tik pakeisti požiūrį, ir atsivers naujosios platybės. Įsivaizduokime aukštesnio dvasinio lygmens pilietį, kuris „nulipęs“ nuo jam primestos iliuzijos adatos. Jis nepažeidžiamas. Jam beveik nieko nereikia iš šio pasaulio. Nepainiokite to su depresijos sukelta apatija: tik iš išorės panašu, bet iš vidaus – ne. Tas „prasilukštenęs“ pilietis turi visą vidinę pilnatvę, pilnas vidinio džiaugsmo, kuris liejasi pro kraštus, jis visą save suprojektavęs į vidinius dalykus. Jis beveik nevartoja, nes kūno poreikiams palaikyti tereikia 4–6 dienų fizinio darbo per mėnesį. O patobulėjus galima išsiversti ir su 1 diena. Ką su tokiu valdžia gali padaryti? Kaip „skūrą“ nuo jo nulupti? Ogi niekaip – jis neturi ką prarasti!

Romas ŠIMANAUSKAS

Išnašos:

*1  sofistika [gr. sophistikē – gudravimo menas]: 1. sen. Graikijos auklėjimo, švietimo ir filosofijos kryptis, kuriai būdinga individualizmas, sensualizmas, reliatyvizmas, rel. ir etinių vertybių, visuom. santvarkos kritika;2. Romos imperijos laikotarpio gr. literatūros srovė; būdinga senųjų siužetų perdirbinėjimas, rel. patriotiniai, buitiniai ir nuotykių motyvai; 3. sofizmų vartojimas norint įrodyti melagingą tezę. Šaltinis – http://www.tzz.lt/s/sofistika

*2 skaldyk ir valdyk! (lot. Divide et impera) apie pavaldinių, soc. grupių ar valstybių kiršinimą, kad kiršintojui būtų lengviau jomis manipuliuoti. Manoma, kad toks buvęs sen. Romos vidaus politikos devizas, nors niekur neužrašytas. Pirmasis, pavartojęs šios reikšmės posakį, buvo intrigomis garsėjęs Prancūzijos karalius Liudvikas XI (Louis XI, 1423–1483), pasakęs diviser pour regner ‘skaldyk, kad valdytum’. Lotynišką posakį išpopuliarinęs prancūzų ekonomistas ir filosofas P. Prudonas (Pierre-Joseph Proudhon, 1809–1865) knygoje „Kas yra nuosavybė?“, kurioje jis ironizuoja: „Divide et impera – skaldyk, ir galėsi įsakinėti; skaldyk, ir turtėsi; skaldyk, ir mulkinsi žmones, temdysi jiems protą, tyčiosies iš teisingumo!“.

*3 baudžiava https://lt.wikipedia.org/wiki/Baud%C5%BEiava

*4„Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“  http://www.taikoskelias.lt/aikido_files/zuvedra.htm