Patarimai – kokią skalbimo mašiną pirkti.

Kai nuvažiuoju pas žmones taisyti skalbimo mašinų, tai dauguma klientų užduoda vis tuos pačius1       klausimus:

  • kokią naują skalbimo mašiną pirkti?
  • kokia gamintojų firma geriausia?
  • kurios skalbyklės tarnauja ilgiausiai?
  • kaip atpažinti „vienkartinę“ skalbimo mašiną?
  • kodėl naujos skalbyklės tokios nepatvarios?
  • kodėl dabartinės skalbyklės nespėja surūdyti?

        Štai į šiuos ir dar kitus klausimus pabandysiu atsakyti plačiau.

Pirmiausiai reikia suvokti, kas įvyko po 2000 metų, kodėl tai įvyko, viso to priežastis ir pasekmes.

O nuo naujo tūkstantmečio pradžios šis tas pasikeitė. Ir jau dabar, praėjus keturiolikai metų, galiu užtikrintai pranešti, jog tie pasikeitimai – tikrai ne sąmokslo teorija, o realūs projektai ir karteliniai susitarimai. Apie juos niekas nekalba, niekur nėra apie tai parašyta, bet yra įkalčių visose srityse. Tai apima ne tik buitinės technikos, bet ir įrankių, automobilių, ir kitas pramonės šakas.


Gamintojų sabotažasmikroshema-1

    Bet viską pradėkime iš pradžių. Pirmiausiai su tuo reiškiniu susidūriau daugiau nei prieš penkiolika metų. Tada dar skalbimo mašinas „fūromis“ veždavo iš Vokietijos. Tad tokiu būdu pas mane į dirbtuves pateko partija „Miele“ firmos skalbimo mašinų. Atlikus testus, pasirodė, jog jos visos turi vieną gedimą. Iš visos programos yra sutrikusi viena funkcija. Apsidžiaugiau. Pagalvojau, jog jei sutaisysiu vieną skalbyklę, tai kitas pataisysiu tokiu pačiu būdu, neišliedamas nė vieno lašo prakaito. Tereikia surasti gedimą tik vienoje. Na, ir prasidėjo gedimo gaudymas. Buvo patikrintas kiekvienas elektroninės plokštės elementas, kiekviena varža, tristorius, kondensatorius ir t.t. Viskas tvarkoje. Bet, testuodami valdymo plokštės atskirus blokus, priėjome išvados, jog pagrindinis „procesorius“ kvailioja. Jis neišduoda reikiamu laiku reikiamų signalų. Pamatę gamintojo logotipą, kuris parašytas ant procesoriaus korpuso, nesunkiai suradome ir gamyklą, kurioje jis buvo pagamintas. Pagalvojau sau: užsakysiu procesorių ir visoje Lietuvoje taisysiu tokias mašinas. Bet „Motorolos“ mikroschemų gamykla atsakė, jog tos mikroschemos – tai Vokietijos kompanijos „Miele“ specialusis užsakymas, ir jie, pagal sutartį su „Miele“, įsipareigoję neplatinti tų mikroschemų. Beje, tų mikroschemų rinkoje pilna, bet jos visos tuščios, o mums reikėjo su visa skalbimo programa! Bet „Motorolos“ darbuotojai buvo neperkalbami. Jie liepė kreiptis į „Miele“ firmą. Mes ir kreipėmės. „Miele“ atstovai pareiškė, jog jie programos neatskleis ir mikroschemų neparduos. Jie gali parduoti visą valdymo plokštę, kuri kainavo 350 Vokietijos markių. Ir drambliui aišku, jog tai žudanti suma.


Procesoriuose susinaikinimo funkcija3

      Kreipiausi į vieno Lietuvos universiteto elektronikos katedros profesorių. Parodžiau tą mikroschemą ir paklausiau, ar įmanoma nukopijuoti informaciją ir įrašyti  ją į kitą, tuščią, bet veikiančią mikroschemą. Mokslininkas man pasakė tokį dalyką, po kurio man rankos nusviro. Jis pasakė, jog nukopijuoti ar kitaip nulaužti tų mikroschemų neįmanoma. Net patys „Motorolos“ darbuotojai, kurie ją, tą „mikrūškę“, sukūrė, ko gero, to nepadarytų. Dar sužinojau, jog dabartiniai procesoriai turi tokią keistą funkciją. Ten galima užkoduoti tam tikrą skalbimų kiekį, ir po to pasileidžia atsitiktinės tvarkos laikmatis, ir dar po kažkiek skalbimų mikroschema gali susinaikinti visiškai arba sunaikinti tam tikras funkcijas (čia jau priklauso nuo inžinieriaus fantazijos). Bet tai sabotažas. Štai kokias kiaulystes krėtė pati „kiečiausia“ buitinės technikos firma „Miele“! Nuo tada šis gamintojas mano akyse nukrito žemiau gamintojo „Вятка“. Todėl daug kam patariu „Miele“ firmos mašinas rekomenduoti piktoms uošvėms, kad išleistų visus pinigus ir dar antra tiek sumokėtų už remontą. Štai kodėl dabartinės skalbimo programos laikomos paslaptyje. Yra bijoma, jog programuotojai, dekodavę programą, gali pamatyti sabotažo kodus. Tai taptų tikrais teisminiais įrodymais. Ir tada kiltų toks „Maidanas“, jog maža nepasirodytų. Šiuo metu apie tai kalba visų sričių remontininkai. Tai palietė ir automobilių pramonę, ir radiotechnikos gaminius, ir buitinę techniką.


Jos suprojektuotos gesti4

    Matyt, 2000 -aisiais tikrai atėjo pasaulio pabaiga. Seno sąžiningo pasaulio pabaiga. Vandenio era. Visiems nusispjauti ant paprastų žmonių. Ir visi kaip vienas taip elgiasi. Aš manau, jog kažkokia labai galinga jėga visus privertė taip elgtis, nes visos buitinės technikos gamintojos atlieka sabotažinius gaminių projektavimus. Vieniems į elektroniką įdeda slaptą skaitliuką, kitiems padaro silpnų vietų mechanikos srityje, dar kitiems specialiai neįveda į vidinį būgną įžeminimo, kuris išlygina susidariusius skirtingus krūvių potencialus (tie skirtumai įgalina elektrolizės procesą, kuris ardo skalbyklių pagrindines nešančiąsias konstrukcijas). Kodėl tą problemą išsprendžia elektriniuose boileriuose, kuriuose yra sumontuotas anodas, ir visi elektrolizės dantys nukreipiami į tą anodą? Laikui bėgant, anodas plonėja ir jį reikia pakeisti. Bet dešimt metų jis tarnauja! Tad kodėl skalbyklėse to nepadaro? Ogi tyčia, kad pirktų naujas. Fabrikams reikia apyvartos. Valstybėms reikia kelti BVP augimą. Taip skatinamas vartojimas. Tik kieno sąskaita visa tai?


Tyčinis neapdairumas5

     Na, antrą vietą užimanti sabotažo sritis – mechaninė. Jie
pradėjo gaminti tam tikras aliumines skalbimo mašinų dalis iš tokio aliuminio lydinio, kuris per tam tikrą laiką pasileidžia ir sutirpsta. Sutirpus būgną laikančioms konstrukcijoms, būgnas nupuola, ir tokia skalbimo mašina naudotis tampa neįmanoma. Keista, bet mane nuliūdino ne kas kitas, bet žymios firmos BOSCH gaminys. Prasidėjo masiškai lūžtantys būgnai – būtent tos firmos. Bet dar po metų išlindo ir kitų skalbimo mašinų tokios problemos. Tad įtarimas krenta tik dviem įtariamiesiems: tai skalbimo priemonių gamintojai ir nukalkinimo preparatų gamintojai. Na, jei kelis šimtus buitinės technikos gamintojų kažkas privertė pradėti gaminti trumpalaikes prekes, tai kas neduos kokius chemikus priversti gaminti tokius miltelius ar jų priedus, kurie „ėstų“ skalbyklių konstruktyvus? Štai paveiksliuke parodyta, kas lieka iš aliumininės guoliavietės. Todėl visus savo klientus primygtinai atkalbinėju, jog nenaudotų tų kalkių tirpinimo preparatų, kuriuos taip kiša per reklamas. Neva meistras pataria… Šundaktaris ten, o ne meistras!


Tai kaip išsirinkti sau skalbimo mašiną?balionas_m

      Baigiau Kauno technologijos universitetą. Taigi turiu techninį išsilavinimą. Kai mokiausi metalų sudėtis ir markes, medžiagų atsparumo disciplinas, tai sužinojau, kaip tiksliai galima apskaičiuoti medžiagų ar gaminių tarnavimo laiką. O dabar viskas dar patobulėjo. Dabar viską suskaičiuoja kompiuterinės projektavimo programos, tokios kaip „SolidWorks“ ar „AutoCad“. Ten tereikia įvesti norimą tarnavimo laiką, ir programa parinks metalus, jų markes ir t.t. Taigi dabar buitinės technikos tarnavimo laiką gamintojas gali suskaičiuoti kone valandų tikslumu. Todėl mano klientai ir skundžiasi, jog praėjo mėnuo po garantijos, ir skalbyklė, indaplovė ar džiovyklė sugedo. Visai nėra ko stebėtis. Inžinieriai šaunuoliai, jie sąžiningai atidirba savo atlyginimus. Ir dabar tuoj bus su visais daiktais taip. Daiktai tarnaus tiek, kiek jiems gamintojas leis tarnauti. Dabar visi žaidžia dievus! Taigi grįžtame nuo teorijos prie praktikos. Ką daryti? O čia nieko nebepadarysi. Aš visiems savo klientams patariu išnaudoti gamintojų metodus prieš juos pačius. Taigi jei jie jau taip tiksliai suplanuoja skalbyklės tarnavimo laiką, tai tada reikia pirkti tas skalbykles, kurios turi ilgiausią tarnavimo laiką. Kaip atskirti, kurios ilgaamžiškesnės? Paprasta atskirti. Jei gamintojas duoda penkerių metų garantiją ir dar prekybininkas siūlo už papildomą kainą dar porą metų garantijos,  vadinasi, ta skalbyklė tarnaus septynerius metus. Ir jums rinktis, ar papildomai pirkti garantijos. Jei labai daug skalbiate, patariu pirkti papildomos garantijos, nes jūs su savo besotišku švaros pojūčiu priversite tą skalbyklę pasenti greičiau, nei suplanavo inžinieriai. Tad galite priversti garantinį fondą nemokamai atnaujinti pavargusį prietaisą. Tada nemokėsite už taisymą, ir jums pakeis saugiklį (silpnąją, sabotažinę skalbyklės dalį). Jei skalbiate nedaug, tai papildomos garantijos nepirkite, nes pages ta skalbyklė būtent tada, kai papildoma garantija bus pasibaigusi. Tad kam mesti pinigus dar į papildomą garantiją?


Nepasimaukite ant kablio!7

   Tik nepirkite tų skalbyklių, kurios kainuoja varganą sumelę pinigų ir garantijos turi tik vienus ar dvejus metus. Šitų nepatariu pirkti. Jos kaip tualetinis popierius – vienkartinės. Būtent tik keletą metų ir išlaiko. O labai dažnai nė tiek nelaiko.
Pagalvokite ekonomiškai. Jei gamintojo paskaičiuoti skalbyklės resursai, na, tarkim, 200 ciklų, tai ji panašiai tiek ir suksis. Tai ir apibrėžia garantinį laikotarpį – 2 metai. Todėl labai paprasta paskaičiuoti, kiek kainuoja vienas skalbimas. Reikia kainą  232 € padalinti iš ciklų skaičiaus ir gausime vieno skalbimo kainą, šiuo atveju tai bus 1,16 €.

Jei perkame skalbyklę, kuri paskaičiuota kokiems 7 metams, tai skalbimų skaičius čia bus nuo 700 iki 1000. Ir jei tokia skalbyklė kainuoja 435 , tai, naudojantis aukščiau nurodyta metodika, vieno skalbimo kaina susidaro apie 0,5 € ar dar pigiau. Štai ir matematika! Iš čia ir kilusi patarlė, jog šykštus moka dvigubai. Visiškai atsakingai pareiškiu, jog nereikia žiūrėti į jokius prekinius ženklus: ir „Bošas“, ir „Mielė“, ir „Zymensas“, ir „Bauknechtas“, ir visos kitos skalbyklės nudrėbtos iš to paties kinietiško molio. Tad nepasimaukite ant kabliuko, prie kurio prikabintas garsus sliekas. Liaudies išmintis byloja, kad nemokamas sūris – tik pelėkautuose, ir tai – tik kas antrai pelei.

Romas Šimanauskas